Fréttir

Rśv.is - Mešvitašur um takmarkašan tķma og fann žörf til aš leita upprunans

Sunnudaginn 19.5.2024 birtist grein į rśv.is um Anton Gunnar Ólafsson sem var ęttleiddur frį Indlandi sjö mįnaša gamall. Nżlega komst hann aš nżrri merkingu nafns sķns, möguleg skilaboš. Hann hélt ķ mįnašarferš til heimalandsins og segir žaš hafa veriš góša stund aš hitta konurnar sem önnušust hann.

Anton Gunnar Ólafsson var ęttleiddur sjö mįnaša gamall frį Indlandi af hjónum frį Akureyri. Hann hefur hugsaš um uppruna sinn frį barnsaldri žvķ óhjįkvęmilega įttaši hann sig į aš hann var ólķkur öšrum börnum ķ kringum sig. Hugmyndin um aš leita aš uppruna sķnum fór žó ekki aš skjóta upp kollinum af neinu viti fyrr en fašir hans lést įriš 2016. Hann fékk ķ sķnar hendur skjölin sem fylgdu honum ķ ęttleišingunni og eftir aš hafa leitaš rįša fór hann loks til Indlands ķ fyrsta sinn.

Anton er nżkominn heim śr žeirri ferš og ręddi viš Gunnar Hansson ķ Mannlega žęttinum į Rįs 1 um reynslu sķna.

 

Mynd frį feršalagi Antons Gunnars Ólafssonar, blįir įrabįtar į vitni, fjöll ķ bakgrunni og mistur.

Ašsend / Anton Gunnar Ólafsson

Getur haft mikil įhrif į börn

Foreldrar Antons sóttu hann til borgarinnar Kolkata įriš 1992 eftir aš hafa sótt systur hans į sama barnaheimili fjórum įrum įšur. „Žetta var sķšasti séns hjį foreldrum mķnum, žau voru mjög fulloršin į žeim tķma,“ segir Anton. Móšir hans hafi veriš 44 įra og fašir hans 39 įra žegar žau ęttleiddu hann.

Fyrsta minning Antons er frį afmęli systur hans žar sem amma žeirra systkina žurfti aš gefa honum einnig gjöf til aš sefa hann. „Ég var rosalega ęstur, svolķtiš hįvęrt barn sem fylgir vķst oft ęttleiddum börnum,“ segir Anton. Žaš sé einhver óróleiki sem fylgi žvķ.

„Žaš er bara eitthvaš sem ég lęrši seinna į lķfsleišinni. Žaš getur margt fylgt ęttleiddum börnum vegna žess aš žetta er įkvešiš sjokk sem mašur kannski įttar sig ekki į. Žaš aš börn eru tekin frį móšur sem ętti ķ rauninni aldrei aš gerast undir ešlilegum kringumstęšum žvķ móšurtengingin er svo sterk,“ śtskżrir Anton. Žetta hafi honum fróšara fólk kunngjört žegar hann var aš žroskast, „aš žaš geti haft rosaleg įhrif į börn“.

Fannst hann žurfa aš sanna sig

Anton segist hafa tekiš eftir žvķ alveg frį byrjun aš hann vęri ólķkur börnunum ķ kringum sig. „Ķ grunnskóla var kannski byrjaš aš benda į žetta. Ekkert į neikvęšan hįtt, heldur bara žį var fólk aš spyrja meira śt ķ žetta,“ segir hann. „Mašur bżr ķ samfélagi žar sem enginn er lķkur manni og ekkert mikiš af ęttleiddu fólki ķ kringum mann.“

Žegar Anton var sex įra kynntist hann besta vini sķnum sem var mun lķklegri til aš vera sonur móšur hans heldur en Anton sjįlfur. „Ef viš vorum bįšir meš mömmu žį hélt fólk alltaf aš hann vęri sonur hennar og ég ekki.“ Žį hafi hann fariš aš leiša hugann aš žessu en velti sér žó ekki mikiš upp śr žvķ.

Žó žaš hafi ekki komiš honum į óvart aš fólk skyldi ekki telja hann vera son móšur sinnar og var fariš aš spyrja hann śt ķ uppruna hans žį fannst honum hann žurfa aš sanna sig.

Talaši opinskįtt um uppruna žeirra

Anton segir móšur sķna hafa veriš duglega aš minna žau systkinin į aš žau vęru ęttleidd. „Hśn var į žvķ aš viš ęttum alltaf aš muna žaš og vita.“ Hśn hafi žolaš illa žegar foreldrar segšu börnunum sķnum um tvķtugsaldurinn frį uppruna žeirra, ķ tilvikum žar sem ekki var jafn greinilegt aš žau vęru ęttleidd. „Žį er žetta nįttśrulega mikiš sjokk aš uppgötva.“

„En hśn var alltaf aš segja okkur žetta og śtskżra fyrir okkur. Žannig aš į tķmapunkti var žetta bara komiš inn ķ mann, innrętt. En mašur var kannski ekkert aš hugsa um žetta žegar hśn var aš segja manni žegar mašur tveggja, žriggja, fimm įra. Žetta kom svolķtiš seinna.“

Žau systkinin hafi žó ekki rętt mikiš sķn į milli upplifun sķna af žvķ aš vera ęttleidd eša hvernig žaš vęri aš lķta öšruvķsi śt en flest börnin į Akureyri. „En henni fannst mjög gaman aš ég vęri aš fara žangaš. Hśn hefur įkvešinn įhuga į žessu, hvaš sem hśn gerir ķ žvķ.“

Mynd sem Anton Gunnar Ólafsson tók į feršalagi sķnu um Indland. Hér sést fólk ganga fyrir framan hann eftir gangstétt mešfram vatni, hśs til vinstri og fjöll ķ fjarska.

Ašsend / Anton Gunnar Ólafsson

„Manni finnst eins og žaš séu įkvešin skilaboš ķ nafninu“

Anton segist alltaf hafa veriš forvitinn um uppruna sinn žó hann hafi ekki endilega langaš til aš fara og leita aš móšur sinni. Žaš hafi ekki gerst fyrr en fašir hans dó įriš 2016. „Mamma er fulloršin, veršur 76 įra nśna ķ jśnķ. Mašur fer aš verša mešvitašur um aš mašur hefur kannski takmarkašan tķma og žį er kannski einhver įstęša til aš athuga hvaš sé til, hvort žaš sé einhver uppruni.“

Hann hafši samband viš ęttleišingarstofnunina fyrir įri og fékk hjį žeim öll žau gögn sem fylgdu honum. Žar var aš finna dagbók sem fašir eša fręndi hans skrifaši um fyrstu mįnušina.

„Žaš fyndna er aš ég hef aldrei veriš hrifinn af upprunalega nafninu mķnu, Aninda,“ segir Anton sem tengdi aldrei viš nafniš. Merking žess var mjög handahófskennd og sagši honum lķtiš. Žegar hann las yfir skjölin rakst hann žó į einn aukastaf ķ nafni sķnu sem hann taldi vera stafsetningarvillu. Ķ ljós kom aš nafniš hans innihélt ķ reynd žennan staf.

„Žaš er ekki Aninda heldur Anindya. Breytingin į nafninu var svolķtiš stór eftir aš ég uppgötvaši žennan staf. Žaš žżšir gallalaus, fullkominn. Önnur merking er einhver sem ekki er hęgt aš kenna um: žetta er ekki žér aš kenna,“ śtskżrir Anton. „Manni finnst eins og žaš séu įkvešin skilaboš ķ nafninu, žaš var svolķtiš glešileg stund. Mér fannst bęši nafniš mitt vera flottara og merkingin.“

Eftir aš hafa lesiš merkingu nafnsins hugsaši Anton meš sér aš hann langaši aš fara śt. „Athuga hvaš sé til žarna, fyrst žetta hefur veriš svona erfitt fyrir hana móšur mķna - sem er vęntanlega alltaf tilfelliš meš konur sem gefa börnin frį sér. Žį kom įkvešin žörf.“

Óraunveruleg tilfinning

Hann lagši žvķ upp ķ fjögurra vikna ferš til Indlands ķ aprķl žar sem hann feršašist um landiš meš hópi įšur en hann heimsótti Kolkata og barnaheimiliš. Anton segir žaš hafa veriš sérstaka tilfinningu žegar hann lenti ķ Delķ, ķ mannmergšinni į flugvellinum žar sem nęr allir lķktust honum sjįlfum. „Ég stóš žarna meš örugglega mjög skrķtinn svip,“ segir hann, „mér fannst žetta bara skrķtiš. Ég myndi ekkert endilega segja aš žaš hafi veriš góš eša slęm tilfinning, žetta var óraunveruleg tilfinning, aš vera į staš eins og žessum.“

Anton Gunnar Ólafsson į feršalagi. Hann situr ķ bķl og mašur hallar sér upp aš öxl hans.

Ašsend

Eftir aš hafa feršast vķša um Indland og einnig fariš til Nepal var komiš aš žvķ aš heimsękja Kolkata og barnaheimiliš. Anton hafši ekki gert sér miklar vonir um aš finna móšur sķna en „einhvers stašar ķ hausnum hefši mašur vonaš aš geta kannski fundiš nafn eša annaš.“

Ķ skjölunum sem fylgdu honum hafši móšir hans boriš fyrir félagslegar og efnahagslegar ašstęšur sem įstęšu ęttleišingar. „Žetta eru yfirleitt ungar konur, žaš var vęntanlega lķtill stušningur hjį til dęmis fjölskyldu eša maka. Žess vegna eru žaš félagslegar ašstęšur, get ég ķmyndaš mér. Efnahagslega er standardinn žarna śti, žaš er mikil fįtękt og sérstaklega į žessum tķma.“

Konurnar į barnaheimilinu sögšu honum aš oft fylgdi žvķ mikil skömm aš žurfa aš gefa barniš sitt. „Žaš eru alls konar įstęšur fyrir žvķ aš börn fęšast į žennan hįtt, sumar ekkert rosalega góšar. Žvķ fylgir mikil skömm og męšurnar skrifa oft sérstaklega aš žęr vilji ekki lįta finna sig.“ Konan sem rekur barnaheimiliš sagšist žó ętla grennslast fyrir og reyna finna upplżsingar um móšur hans fyrir Anton.

Anton leitaši einnig til lögreglunnar įsamt bķlstjóra sķnum sem talaši nokkuš góša ensku og gat žżtt fyrir hann. „Ég var mjög heppinn meš bķlstjóra, hann var yndislegur mašur,“ segir Anton. Į endanum hafi bķlstjórinn žó sagt aš žeir skyldu fara žvķ lögreglumennirnir vildu fį mśtur fyrir upplżsingar sem žeir höfšu ekki. „Mašur lenti ķ alls konar ęvintżrum į žessari leiš. Ég er samt mjög žakklįtur fyrir aš hafa fariš į barnaheimiliš og sjį ašstęšurnar.“

Upplifšu žaš besta og versta

Į barnaheimilinu hitti Anton konur sem höfšu veriš starfandi žegar hann sjįlfur dvaldi žar. „Žaš voru yndislegar konur sem tįrušust eiginlega žegar žęr įttušu sig į žvķ, žegar ég var aš sżna žeim myndir. Žaš var rosalega góš stund og lķka bara aš sjį börnin, sjį ašstęšurnar og stašinn sem mašur kemur frį.“

Žó hann hafi ekki fundiš miklar upplżsingar um móšur sķna enn segist Anton alls ekki sjį eftir feršinni. „Žetta var mjög skemmtileg ferš aš öllu leyti, ótrślega góšur hópur sem ég var ķ žegar viš vorum aš skoša landiš. Viš upplifšum alls konar hluti og fengum aš sjį allt žaš besta og versta.“

Rętt var viš Anton Gunnar Ólafsson ķ Mannlega žęttinum į Rįs 1. 

Sjį grein og vištal viš Anton Gunnar į rśv.is 

 


Svęši